Šv. Jokūbo kelias

Šv. Jokūbas

Zebediejaus sūnus Jokūbas (lot. Jacobus, isp. Santiago, angl. James, pranc. Jaques) ir jo brolis Jonas buvo Galilėjos ežero žvejai, kai vieną dieną prie tinklų juos sutiko Jėzus ir pašaukė abu tapti žmonių žvejais. Naujajame testamente pasakojama, kad Jokūbas buvo ketvirtasis Jėzaus pašauktas mokinys (Mt. 4:21). Jokūbas tik keletą kartų minimas šv. Rašte. Abu broliai buvo karšto būdo ir jiems prilipo Boanerges, griausmo sūnų pravardė (Morkus 10:37).

Prieš nukryžiavimą Jėzus padalijo pasaulį apaštalams, skatindamas juos kaip galima plačiau pasaulyje skleisti tiesą. Jokūbui atiteko Iberijos pusiasalis. 44 m. po Kr. Erodo Agripos įsakymu Jokūbas buvo nužudytas, tapdamas pirmuoju apaštalu kankiniu (Apd. 12:2). Tai vienintelė apaštalo kankinystė, minima Evangelijose. Apie 750 metų Jokūbo palaikai gulėjo žemėje ir niekas nebežinojo tos vietos, kur jie buvo palaidoti.

Apie 813 m. vienuolis atsiskyrėlis Pelajo išgirdo muziką ir virš mažos olos miške ant Libredon kalno, esančio apie 17 km nuo Iria Flavia uosto, vyskupo Teodomiro buveinės, pamatė šviesas. Toje vietoje jis ėmė kasti žemę ir rado palaikus ir pergamentą. Pelajo pasikvietė vyskupą į tą vietą ir šis patvirtino, kad kaulai yra apaštalo Jokūbo ir dviejų jo mokinių — Atanasio ir Teodoro. Netrukus į tą vietą pradėjo traukti piligrimai.

IX a. didžiąją dalį Iberijos pusiasalio valdė musulmonai. Apie 834 m. Clavijo mūšyje, kuriame susidūrė Leono karaliaus Ramiro vedama kariuomenė su Abdurrachmano kariuomene, netoli dabartinio Logrono miesto pasirodė Jokūbas ant balto žirgo ir vedė krikščionis į mūšį prieš musulmonus. Ispanijos apaštalas Santiago Peregrino tapo Santiago Matamoros (maurų žudytojas) ir kovos prieš musulmonus ir apskritai krikščioniškos kovos simboliu. Šimtmečius šūkis „Santiago“ buvo Ispanijos karių ir konkistadorų kovos šūkis.

Šv. Jokūbas ir dabar yra drąsos reikšti savo krikščioniškąjį tikėjimą pavyzdys.